• Nuotraukos
  • Tekstai
  • Apie mane
  • Kontaktai
Instagram Facebook
Plepytė
Instagram Facebook
  • Nuotraukos
  • Tekstai
  • Apie mane
  • Kontaktai

Carmen Xu

Fashion

talents.com.es/jose-herrera

Share on

Prev Militar
Prev Amanda

plepyte.tu

.plepyte
Kadangi vis sukuriu tekstų, kurių niekur nekeliu Kadangi vis sukuriu tekstų, kurių niekur nekeliu ir jie tiesiog lieka mano kompiuteryje ar užrašų knygelėse, o viskuo užkišti savo puslapių nesinori, tai susikūriau Patreon paskyrą. Ten juos talpinsiu, bendrausiu ir dalinsiuosi dalykais, kurie man svarbūs. Jeigu jums įdomu, patinka ir norite atsidėkoti už mano kūrybą - kviečiu tapti Patreon'ais! ➡️ https://www.patreon.com/plepyte Kažkiek tekstų tikrai paliksiu savo Facebook'e ir Instagram'e, kaip ir seniau. 🌻 Neturiu tikslo surinkti daug žmonių, kviečiu tuos, kuriems įdomu ir patinka. Kuriems neatsibos, jei dalinsiuosi dažniau. Ačiū už padrąsinimus! 🤗
Šiek tiek baisu, kai pagalvoju kiek daug žmoni Šiek tiek baisu, kai pagalvoju kiek daug žmonių galvoja, kad jie yra neypatingi ar nereikalingi. Po atstūmimo ar pametimo. Po svajonių ir iliuzijų sudūžimo. Kai kraunasi savo daiktus iš pakampių ir supranta, kad buvo tik svečias. Po išgirstų žodžių, kad jų yra per daug ir viskas nebe taip. Kad jie girdėtų, jog svajonės kartais turi sudužti, nes pritrūksta vietos naujoms. Turime būti nukratyti ta srove, kad pamatytume kur reikia keisti save. Tam, kad suprastume, ne ko mes norime, o ko mums reikia. Nebijotų sudaužyti idealizavimo stiklo ir suprastų, kiek daug jie perėjo tame ir už tai neturi kažkam teisintis – tik sau patiems pripažinti. Už ką jie gali būti dėkingi ir kokie yra turtingi, kad galėjo jausti taip stipriai ir taip tyrai. Kad kas jiems pasakytų, jog šitai yra dovana. Ir nebūtinai dabar turi išpakuoti ją.
Ir kaip kartais pavargsti nuo tų minčių, kur Ir kaip kartais pavargsti nuo tų minčių, kurios ne visada paiso STOP ženklų. Nori būti ta super gera drauge, sese, dukra ir šalia ridenasi visos kitos rolės. Kaip bijai suklysti. Atsargiai rinkti žodžius, kad nepataikytum į jautresnius laukus. Kaip pavargsti nuo nereikalingų dramų. Į kurias pataikai arba sukuri pats. Kaip nebenori girdėti visų aštrių žodžių apie save, nes gi ir pats sau tai jau sakei. Nuo to nepasidarai švelnesnis. Kartais, deja, bet tik dar labiau susigūži ir užsidarai. Pavargsti šypsotis, kai visai to nenori, tad vengi tų, prieš kuriuos turi vaidinti. Bijai apkrauti savomis istorijomis, nes juk kiekvienas kažką neša ant savų pečių. Pakritęs pievoje prieš saulę, paukščius, vėjo kutenamus medžius ir išbūni. Kur niekam nereikia aiškintis kodėl ir vėl graudiniesi, prižengęs prie to supratimo, koks netobulas sutvėrimas esi ir kiek daug spragų galvoje. Tame atrodo “tobulame” pasaulyje, kuriame visi gyvename. Kur kartais vieni kitiems nori perkąsti gerklę, nes neatitinkam tų, kito primestų taisyklių. Kur iš visų jėgų stengiesi priimti žmogų ir suprasti. O kartais neišeina. Kartais nesuveikia tie visi “mylėk save”, paslysti pats ant savo žodžių. Ir dėja, bet tos 11 ledų porcijų susivalgo greičiau nei planavai. Svajoji tiek, kad pradedi juoktis iš savęs. Supyksti, nors jau sakei sau, kad viskas gerai. Ir kartais, turim tokių liūdnų minčių savo galvose, nors puošiamės šypsenomis ir viską aplaistom juoku. Kaip ir žinai, kad laikas versti dar vieną knygos puslapį, klausyti protingų minčių, bet kartais taip nori pabūti tuo itin netobulu sutvėrimu. Kur negalvotum ką ir vėl ne taip darai, nesektum kiekvieno savo žodžio. Leisti pykčiui išeiti. Ašaroms išriedėti. Priimti ir išleisti, ne uždaryti. Jeigu reikia – pabėgti sau ir su savimi. Išbūti.
Atleisk, už tą prapuolusį švelnumą. Kuri Atleisk, už tą prapuolusį švelnumą. Kuriame žvėris prabudo. Nubėgęs per tikėjimo šlaitus, jis lėkė ant vilties kalvos ir užkaukęs ant visos girios - nusirideno melu užkeiktu skardžiu. Sušalęs ir drebantis ant atvėsusios žemės. Pametęs laiką ten gulės. Su sužeista širdim ir be prasmės. Atsimerks ir pažiūrės, tokiom tuščiom, išdegusiom akim. O tu ir nusisuksi. Neatsigręždamas nueisi, nesitepliodamas savų delnų. Be žodžių atsisveikindamas ir tardamas: -Aš išeidamas – tau dovaną nešu. Vieną dieną pražysi. Tarp šių skausmo trąšų. // E. Plepytė
Apkabinti, kai atrodys, kad pasaulis griūna. Neg Apkabinti, kai atrodys, kad pasaulis griūna. Negaliu žadėti, kad nesijuoksiu rimtose situacijose ir man nepritrūks rimties, bet stengsiuos – išties. O gal ir juokauju. Bandysiu surasti tą vienišos kojinės porininkę, kopsiu per rūbų kalnus ir aplankysiu visų kambarių kampus. Norėčiau prižadėti, kad nesupyksiu, bet taip tikrai nebus. Matysi ir liūdną, ir pavargusią. Pasimetusią ir išsigandusią. Matysi su nuvarvėjusiu tušu po paakiais ir pasiilgusią miego. Gali būt, kad tave erzinsiu ir norėsi užsimerkti. Bet tomis akimirkomis atmink, kad aš augu ir mokausi. Einu per man skirtas pamokas ir ruošiu namų darbus. Tomis akimirkos dievo prašysiu, kad mums abiems duotų kantrybės. Aš geresniu žmogumi užaugsiu. Dar tuo tikiu. Išrauti piktžoles iš savos širdies. Ieškoti išeities ir žinau, kad kartais laiko pagalbos reikės. Stengsiuosi nepamesti savęs, neuždėti sau antrankių. Žinau, kad daug ko dar nemoku, galiu pasiklysti ir neatrandu tinkamų žodžių ar nežinau kaip reikia reaguoti. Bet aš viso to noriu išmokti. *ištrintas paskutinis sakinys* // Rašliavos iš tų dienų.
Aš ir nesakiau, kad būsiu tobulas. Niekad nežadėjau, kad kiekvieną dieną būsiu lengvas, It pienės pūkas iš pavasario laukų. Pamenu gi tas dienas, kai pats savęs išsižadėjau. Prisiklausęs mokymų ir apkalbų, kokiu turiu aš būti. Kur tik aš ėjau, atrodė, kad niekur nebepritampu. Bandžiau ir linksmą veidą nutaisyti, pokštus krėsti ir juokauti. Nors kažko man buvo neramu. Po to gausiam būry save įmetęs – kalbėjau apie gyvenimo sunkumus rimtu veidu. Šokau pagal pageidavimų dūdelę, o atsisukęs į save – mačiau apgaulę. Kiekvieną dieną, kažkur giliai… mane šios rolės smaugė. Bandžiau įtikti hienų gaujai ir šitaip išdaviau save. Išmečiau tas kreivas kaukes ir išlipau iš batų svetimų. Gal ir netobulas sutvėrimas aš esu, Trūksta varžtų man kelių, juokiuosi iš keistų dalykų, Bet juk svarbiausia, kad esu. // E. Plepytė
Žuvėdros klyksmas perskrodžia minčių avi Žuvėdros klyksmas perskrodžia minčių avilį galvoje. Smėlis prasiveržė ir subyrėjo į batus. Jūra nurimo. O širdis dar ne. Sėdi, išvargęs nuo prisilietimų trūkumo. Išsiilgęs užpildančių pokalbių. Tų, kur tylos pauzės nebaugina. Po jų atsiveria akys, susidėlioja taškai ir užsipildo visi kampai. Kur niekas tą akimirką nespardo sėdimosios, juk sėdi su apnuoginta siela – prašau, nekrapštykit žaizdų ir neneškit į šviesą sužeistų vietų! Ne dabar. Dabar padėkime ginklus į šoną. O kur tos šypsenos, kur pasirodo prieš užlipant ant scenos. Ne, šie žiūrovai neprašo vaidinti. Duokit tas ašaras, nelaikykit užspaudę delnais! Tegul bėga ir suteka į kito delnus. Dalinkimės – gal mažiau skaudės. Aš toks tuščias, ne dėl tavo kaltės. Pasimetęs tarp bemiegių naktų. Išbadėjąs ir ištroškęs kažko tikro ir prasmingo. Kažko su prieskoniu juoko ir be įsipareigojimų suvaidinti kažkokią rolę. Aš toks pasimetęs, pats save pametęs. Paklydęs savo minčių labirintuose. O tos baimės prisėta iš pačio kišenės. Iš kitų ir savų. Tiek sakinių girdėta, bet nežinau kiek ten tiesų. Matysiu tiek tamsių žmonių, kol pats savęs nepripažinsiu ir nepriimsiu. Kol neapsivalysiu. Virpančios lūpos, kai bijo prabilti. Atstums, pasijuoks ir išbėgs. Nešdamas tą atvirumo lagaminą. Išbarstys po pasaulį ir tada visi strėlėmis užmėtys. Aš taip noriu, būti toks netobulas. Su kiekvienu randu iš praeities. Aš taip noriu nežinoti ir nemokėti, kad vis atrasčiau ir pažinčiau. Neatimki iš manęs to džiaugsmo būti ir bandyti, net jeigu reiškia, kad turėsiu klysti. Eh, o labiausiai noriu – išmokti save tokį priimt. Iš savęs to džiaugsmo neatimti. Kiek daug toje galvoje sumaišties, išties. O juk aš – tik žmogus. // E. Plepytė
Atvėsus vakarui, kad taip įsisukti į tą gl Atvėsus vakarui, kad taip įsisukti į tą glėbį. Kaip įsisuki į prisiminimus. *pasigirsta juokas* Nuo atvėsusio arbatos puodelio ir lūpų prisilietimų prie smilkinių. Nuo 115 amžinai būsiu ir užtrenktų durų. Pabaigti dėlioti akordus ir pirštų galiukais perbraukti per gitaros stygas. Išsiilgus vasaros, akimis bučiuoti kiekvieną žvaigždę ir apsikloti rasos lašeliais. Tada nustoti saldžiai svaigti apie dalykus, kurių nebuvo. Nustoti svaigti, kad tas kartus skonis buvo tobulas šokis ant liežuvio. Nors spjaudeisi, kai žingsneliai užkuteno. Neidealizuoti to, kas buvo š*das. Nors trumpam. Vienatvė, nuobodulys – moka gražiai vilioti, veda iki keistų minčių. Neri į tą užnuodytą vandenį ir skęsti tuščioje fantazijoje. Labas vakaras. Niekam neatidavei savo širdies, tik apleidai ją. Na, tik jau tiek to. Šis žmogus kaip tas paveikslas, meno galerijoje. Gražu pasižiūrėti, bet namuose turėti nesinori.
Follow on Instagram

© 2020 EMILIJA PLEPYTĖ