• Nuotraukos
  • Tekstai
  • Apie mane
  • Kontaktai
Instagram Facebook
Plepytė
Instagram Facebook
  • Nuotraukos
  • Tekstai
  • Apie mane
  • Kontaktai
9ec54b51760107.5a71b0c2a87a3

Hong Kong / A Place Like This
c1234064188365.5aca58c2826e3

Zawodowi Sprzedawcy
6cf13346509903.5857add09d013

Amish
202c3e44079963.580726db409f0

Amanda
dd331f36363659.57191b7b88b6f

Kinga
f9163f50576445.58d3d3b314f81

Clarice
acc68266458785.5b16d889e79f8

Bauer_Sauvē
109df951404193.58ecaff56a7b7

Monocolor
19f12661919035.5a7df0be043ed

Vivi et Theo in Barcelona
893bc073551475.5c0ed32d9a0db

LC3D
87b07a71925441.5bd78a477c6b0

impro KRK
3945c470606601.5ba948a8bd996

Instermo
5bdac971227065.5bbe356bec563

K&P Law Firm
d672c164560415.5c1a1efb77853

bisoñ studio
3f2ed670044659.5b98d07e0d8a3

Sant Pau Summer Concerts

plepyte.tu

.plepyte
Visi mes turime keistų kampų. Pasimetę tarp Visi mes turime keistų kampų. Pasimetę tarp savo audringų bangų. Turime priežasčių, kodėl pametę šypseną žygiuojame gatve. Pradingstame savame pasaulyje ir užsidarome nuo šimto klausimų bei slepiamės, nes nežinome atsakymų. Neturime jėgų suvaidint linksmus ir spinduliuoti džiaugsmo trupiniais. Neatitinkame sugalvotų taisyklių ir susijuokiame netinkamoje vietoje. Ne visada mes žinome kaip paguosti kitą ir ką daryti, kai ašaros pasirodo kito akyse. Nejaukiai muistomės šalia ir pačių akyse patvinsta ežerai. Mes ir neprivalome žinoti, mokėti ir visada būti pasiruošusiais. Viskas gerai, jeigu nepataikome į reikalingą kelią ir vėl prisivalgome ne pačių sveikiausių produktų. Mes galime klysti ir daryti klaidas. Turime teisę supykti ir pradingti į savo ramybės erdves. Jeigu norim – kalbėti ir juoktis, kiek tik jėgos leis. Tylėti, kai žodžiai tampa per sunkūs. Mes neturim pritapti ir būti vienodi. Neturim kentėti, jeigu mums nepatogu. Neprivalom sugert, jeigu skauda – galime pasitraukti. Sėdėti prie stalo su tais, kurių nenori matyti, bijoti išeiti – gal įsižeis. Kiek kartų save tu apleidai, nes bijojai, kad nesupras, nepriims ar supyks? Kiek kartų save tu įskaudinai, nes norėjai įtikti ir bijojai prabilti? Tarp visų, visų, nepamiršk – koks svarbus esi tu.
🎉Konfeti krenta ant plaukų. 🎂 Šiandien 🎉Konfeti krenta ant plaukų. 🎂 Šiandien man ta diena, kai žmonės kiek susirūpina, nes jau lyg ir dar vienais metais artėji prie… nors kaip aš pasakyčiau. Dar vienais metais artėji prie savęs. Per praėjusius metus, po visų gražių palinkėjimų – krausčiausi į vieną miestą ir tada atgal. Santykiai pasibaigė. Išėjau iš vieno darbo ir liko tik dalis jo. Aš vis dar pasimetus ir nežinau, ką gi man daryti? Negaliu pasakyti koks kelias yra teisingiausias ir kur gi man eiti. Tikrai, nuoširdžiai – kartais net nežinau, ką aš noriu daryti. Atrodė, kad artėjau prie dalies, kur viskas aiškėja. O tada paaiškėjo tiek, kad melavau sau. Nesvarbu kiek praradau per šiuos metus – aš laimėjau, praturtėjau ir nugalėjau. Aš paleidau ir atleidau. Nesvarbu koks tas amžius ir kiek daug apčiuopiamų dalykų turi. Vidinė ramybė ir stiprybė – didžiausia dovana. Man prireikė laiko, jog suprasčiau, kad aš nieko nepraradau. O priešingai – atradau dalykus, kuriuos jau buvau pamiršusi arba net nežinojau, kad jie yra. Žmonės iš mūsų negali atimti džiaugsmo, ramybės ar gražių jausmų – jeigu to neleisime. Tad dar mokausi, labai. Visada sakiau, kad reikia stengtis būti geru žmogumi kitiems, bet buvau pamiršusi, kad pirmiausiai, turi būti geras sau. Girdžiu, kad žmonės pyksta ant savęs, kaltina ir sugalvoja bausmes. Kam to reikia? Šitie santykiai yra patys svarbiausi. Saugokite save. Visada sutiksime nemalonių žmonių, tad kodėl turėtume būti tokiais sau. Padariau nemažai klaidų, nudardėjau kalnais ir kalneliais, pasakiau netinkamų žodžių, bet čia pamokos. Ačiū savo mamai, broliui, tėčiui, draugams, kitiems svarbiems žmonėms mano gyvenime. Ačiū už palaikymą! Ir labai, labai dėkoju savo Patreonams, net jeigu ir nedidelė mano komanda, bet man labai svarbi. Kukliai žengiau į tą platformą, bet dabar labai džiaugiuosi. Drąsiai ten keliu savo tekstus. O ir žinojimas, kad kažkas mato tą vertę yra didžiulė dovana man. Buvo labai įdomūs metai ir esu dėkinga kiekvienam. Augam toliau.✨ Ačiū broliui už nuotrauką.🖤
Tu kalbėsi, o aš bėgsiu. Dar greičiau už sudu Tu kalbėsi, o aš bėgsiu. Dar greičiau už sudužimą. Dar greičiau už praradimą.
Neseniai pasidalinau įrašu apie tuos, kuriems Neseniai pasidalinau įrašu apie tuos, kuriems sunku atrasti pavadinimą, apie kuriuos galima rašyti gražiausias eiles ir dėl kurių teko suprasti, ką reiškia “sudužusi” širdis. Su drauge juokavom kažkada, kuris iš visų, visų, buvo ta didžiausia strėlė, tiesiai į širdį. Ir abi atspėjom viena kitos. Ir galvoju, ar yra daugiau tokių, kurie prisimena TUOS žmones, net ir bėgant metams, delnams keičiantis. Net jeigu ir nepavyko, nebuvo skambių pavadinimų, bet buvo taip nuoširdu ir trapu. Ar turit tokių? Kažkaip gera prisiminti.✨
Kadangi vis sukuriu tekstų, kurių niekur nekeliu Kadangi vis sukuriu tekstų, kurių niekur nekeliu ir jie tiesiog lieka mano kompiuteryje ar užrašų knygelėse, o viskuo užkišti savo puslapių nesinori, tai susikūriau Patreon paskyrą. Ten juos talpinsiu, bendrausiu ir dalinsiuosi dalykais, kurie man svarbūs. Jeigu jums įdomu, patinka ir norite atsidėkoti už mano kūrybą - kviečiu tapti Patreon'ais! ➡️ https://www.patreon.com/plepyte Kažkiek tekstų tikrai paliksiu savo Facebook'e ir Instagram'e, kaip ir seniau. 🌻 Neturiu tikslo surinkti daug žmonių, kviečiu tuos, kuriems įdomu ir patinka. Kuriems neatsibos, jei dalinsiuosi dažniau. Ačiū už padrąsinimus! 🤗
Šiek tiek baisu, kai pagalvoju kiek daug žmoni Šiek tiek baisu, kai pagalvoju kiek daug žmonių galvoja, kad jie yra neypatingi ar nereikalingi. Po atstūmimo ar pametimo. Po svajonių ir iliuzijų sudūžimo. Kai kraunasi savo daiktus iš pakampių ir supranta, kad buvo tik svečias. Po išgirstų žodžių, kad jų yra per daug ir viskas nebe taip. Kad jie girdėtų, jog svajonės kartais turi sudužti, nes pritrūksta vietos naujoms. Turime būti nukratyti ta srove, kad pamatytume kur reikia keisti save. Tam, kad suprastume, ne ko mes norime, o ko mums reikia. Nebijotų sudaužyti idealizavimo stiklo ir suprastų, kiek daug jie perėjo tame ir už tai neturi kažkam teisintis – tik sau patiems pripažinti. Už ką jie gali būti dėkingi ir kokie yra turtingi, kad galėjo jausti taip stipriai ir taip tyrai. Kad kas jiems pasakytų, jog šitai yra dovana. Ir nebūtinai dabar turi išpakuoti ją.
Ir kaip kartais pavargsti nuo tų minčių, kur Ir kaip kartais pavargsti nuo tų minčių, kurios ne visada paiso STOP ženklų. Nori būti ta super gera drauge, sese, dukra ir šalia ridenasi visos kitos rolės. Kaip bijai suklysti. Atsargiai rinkti žodžius, kad nepataikytum į jautresnius laukus. Kaip pavargsti nuo nereikalingų dramų. Į kurias pataikai arba sukuri pats. Kaip nebenori girdėti visų aštrių žodžių apie save, nes gi ir pats sau tai jau sakei. Nuo to nepasidarai švelnesnis. Kartais, deja, bet tik dar labiau susigūži ir užsidarai. Pavargsti šypsotis, kai visai to nenori, tad vengi tų, prieš kuriuos turi vaidinti. Bijai apkrauti savomis istorijomis, nes juk kiekvienas kažką neša ant savų pečių. Pakritęs pievoje prieš saulę, paukščius, vėjo kutenamus medžius ir išbūni. Kur niekam nereikia aiškintis kodėl ir vėl graudiniesi, prižengęs prie to supratimo, koks netobulas sutvėrimas esi ir kiek daug spragų galvoje. Tame atrodo “tobulame” pasaulyje, kuriame visi gyvename. Kur kartais vieni kitiems nori perkąsti gerklę, nes neatitinkam tų, kito primestų taisyklių. Kur iš visų jėgų stengiesi priimti žmogų ir suprasti. O kartais neišeina. Kartais nesuveikia tie visi “mylėk save”, paslysti pats ant savo žodžių. Ir dėja, bet tos 11 ledų porcijų susivalgo greičiau nei planavai. Svajoji tiek, kad pradedi juoktis iš savęs. Supyksti, nors jau sakei sau, kad viskas gerai. Ir kartais, turim tokių liūdnų minčių savo galvose, nors puošiamės šypsenomis ir viską aplaistom juoku. Kaip ir žinai, kad laikas versti dar vieną knygos puslapį, klausyti protingų minčių, bet kartais taip nori pabūti tuo itin netobulu sutvėrimu. Kur negalvotum ką ir vėl ne taip darai, nesektum kiekvieno savo žodžio. Leisti pykčiui išeiti. Ašaroms išriedėti. Priimti ir išleisti, ne uždaryti. Jeigu reikia – pabėgti sau ir su savimi. Išbūti.
Atleisk, už tą prapuolusį švelnumą. Kuri Atleisk, už tą prapuolusį švelnumą. Kuriame žvėris prabudo. Nubėgęs per tikėjimo šlaitus, jis lėkė ant vilties kalvos ir užkaukęs ant visos girios - nusirideno melu užkeiktu skardžiu. Sušalęs ir drebantis ant atvėsusios žemės. Pametęs laiką ten gulės. Su sužeista širdim ir be prasmės. Atsimerks ir pažiūrės, tokiom tuščiom, išdegusiom akim. O tu ir nusisuksi. Neatsigręždamas nueisi, nesitepliodamas savų delnų. Be žodžių atsisveikindamas ir tardamas: -Aš išeidamas – tau dovaną nešu. Vieną dieną pražysi. Tarp šių skausmo trąšų. // E. Plepytė
Follow on Instagram
This error message is only visible to WordPress admins

© 2020 EMILIJA PLEPYTĖ